Viena karta ejau Kauno senamiesciu oras buvo labai zvarbus mano apleistus plauks blaske vejas, o kepures neturejau...
Staiga pazvelgiau sau per peti ir pamaciau laiptus zemyn nedrasiai jais nusileidau ir staiga apine nerealus jausmas, uzpludo siluma nuostabios emocijos, o ant kedes sedejo Sensejus Karolis jo barzda denge visa jo kuna musu zvilgsniai susidure akimirkaniu, jis pazvelge ir tare niekada nepamirsiu tu zodziu cituoju: Tau butina apsikirpti !
Po to karto as tapau Rusio vergu