Kai aš ėjau pas Ligitą kirptis, žmonės manęs šalindavosi, laidydavo keistas replikas, netikėtai pamatę krūpteldavo, o vaikai pravirkdavo. Bet Ligita ne, ji buvo kitokia. Ji mane šiltai priėmė, išplovė galvą, švelniai apkirpo ir sušukavo, pavaišino kava ir sausainuku, o išleisdama kaip sūnų apkabino ir pabučiavo į viršugalvį. Va tokia nuostabi yra kirpėja Ligita. Po jos mano gyvenimas pasikeitė, moterys atsisukdavo, jų vyrai pykdavo ir kiek išrausdavo, o vaikai mamom sakydavo „noriu tokio tėčio“.